Apie mamos ląsteles mūsų kūne

Šį straipsnį skiriu apmąstymams apie mamas ir apie tai, kas mus saugo iš vidaus. O ir ne nuostabu, nes tradiciškai pirmasis gegužės sekmadienis, šiemet tai gegužės 3-ioji, vis dar yra skirtas Motinoms.

Visi turime pilvo viduryje duobutę, kurios dugne buvo prisitvirtinusi virkštelė, per kurią valgėme ir gėrėme mamos kūną tuos 9 mėnesius, praleistus jos įsčiose. Esu nemažai mąsčiusi apie motinos ir vaiko santykį, ne tik dvasinį, bet ir biologinį, fiziologinį ryšį. Ir apie tai, ką reiškia turėti savo pirmuosius namus – ne geografinę vietą, o kūną, kuriame prasidėjo gyvenimas.

Kažkiek tai bandžiau atskleisti savo knygoje „Gimdymas ir gimimas“, taip pat savo ankstyvuosiuose antropologiniuose filmuose apie gimtį. Net ir nebūnant mama, būti iš jos kilus – universali patirtis. 

Motinos ir vaiko ryšį įprasta laikyti emociniu ar dvasiniu. Tačiau jis yra ir labai konkretus, kūniškas. Užsimezgusi gyvybė nėra atskiras nuo motinos kūno pasaulis.

Pasitaikius progai paklausykite suomių kompozitorės Kaijos Saariaho operos „Adriana Mater“, kurioje muzika perteikiami kūno vidaus garsai: orkestras imituoja širdies plakimą, alsavimą, žarnyno gurgėjimą ir kitus fiziologinius procesus, kuriuos girdi kūdikis motinos įsčiose ir motina, klausydamasi savo vaisiaus. 

Motinos ląstelės tarsi mažytės žaltvykslės peržengia tamsos slenkstį ir apsigyvena vaiko kūne. Jos ne šiaip svečiuojasi – jos tampa namais vaiko širdies plakimui, jo kepenims ir smegenų vingiams. Tai motinos pažadas, įrašytas į vaiko audinius: „Aš saugosiu tave, net kai manęs nebebus šioje žemėje.“

Šis motinų perduodamas kraujo ryšys – tai gija, kuri sujungia kartų kartas. Motina atiduoda savo ląsteles, savo imuninę atmintį ir gyvybinę jėgą, kuri saugo vaiką jam augant, mokantis gyventi ir tampant suaugusiu žmogumi. Net kai vaikas užauga ir išeina ieškoti savo kelių, jo viduje vis dar gyvena maži „laiškai“ iš motinos organizmo, primenantys apie jo pirmąją žemiškąją buveinę.

Tai turbūt pati gražiausia žmogiškosios biologijos poezija: motina niekada visiškai nepalieka savo vaiko, nes jos ląstelės tęsia save jo kūne ir veikia tarsi nematoma apsauga.  Mokslas šiandien patvirtina, kad nėštumo metu motinos ląstelės pereina į vaisiaus kūną ir jame pasilieka ilgam. Šis reiškinys vadinamas motinos mikrochimerizmu. Motinos ląstelės gali išlikti vaiko organizme net iki pilnametystės – o kartais ir ilgiau.

Nėštumo metu per placentą į vaisiaus organizmą patekusios motinos ląstelės vėliau elgiasi panašiai kaip kamieninės ląstelės. Taigi jos nėra pasyvios – jos dalyvauja organizmo veikloje, padeda formuotis imuninei sistemai ir prisideda prie jos gebėjimo atpažinti „savą“ ir „svetimą“, stiprina bendrą organizmo atsparumą.

Kitaip tariant, motinos ląstelės (ypač T limfocitai) padeda vaiko imuninei sistemai išmokti atskirti savus audinius nuo svetimų. Jos skatina specifinių reguliacinių T ląstelių vystymąsi, o šios savo ruožtu užtikrina, kad vaiko organizmas klaidingai neatakuotų motinos ląstelių ar savo paties audinių.

Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys daugiau motinos mikrochimerinių ląstelių, gali greičiau ir stipriau reaguoti į kai kurias vakcinas (pvz., į vakciną nuo tuberkuliozės).

Motinos imuninės ląstelės vaiko kaulų čiulpuose skatina monocitų gamybą, o tai stiprina naujagimio atsparumą virusinėms ir kitoms infekcijoms. Pastebėta, kad vaikai, kurių virkštelės kraujyje yra daugiau motinos ląstelių, pirmaisiais gyvenimo metais rečiau serga kvėpavimo takų infekcijomis.

Jei vaiko imuninė sistema turi tam tikrų įgimtų trūkumų, motinos ląstelės, cirkuliuojančios mažo vaiko kūnelyje, gali laikinai „užlopyti“ šias spragas, perimdamos trūkstamas funkcijas ir taip padėdamos išgyventi kritinį ankstyvosios vaikystės laikotarpį.

Mikrochimerizmo būdu motina gali perduoti vaikui dalį savo sukauptos „imuninės patirties“, padėdama vaiko organizmui atpažinti patogenus, su kuriais jau yra tekę susidurti motinai.

Šis biologinis ryšys (panašiai kaip ir dvasinis ar psichologinis vaikų ryšys su motinomis) yra itin sudėtingas – tam tikrais atvejais motinos ląstelių buvimas vaiko organizme vėliau gyvenime gali būti siejamas su didesne rizika susirgti autoimuninėmis ligomis (pvz., jaunatviniu dermatomiozitu), kai vaiko imuninė sistema dėl tam tikrų priežasčių „atpažįsta“ šias ląsteles kaip svetimas ir ima su jomis kovoti.

Tačiau svarbiausia čia ne patys faktai. Svarbiau tai, ką jie leidžia mums suprasti. Tai, kad kūnas nėra atsitiktinis. Kad jame egzistuoja prigimtinis ryšys. Kad dalis mūsų – tiesiogine prasme – yra iš kito žmogaus kūno. Iš mamos.

Ir galbūt todėl natūraliai kyla poreikis grįžti prie to, kas tikra. Prie to, kas kūnui pažįstama ir artima.

Gamta neskuba ir be reikalo nekomplikuoja. Ji kuria per paprastumą – per prisilietimą, kvapą, medžiagas, kurios dera su kūnu. Ji tarsi siūlo rinktis tai, kas palaiko, o ne trikdo. Šiandien, kai aplink tiek triukšmo ir pasirinkimų, natūralumas tampa ne mada, o vidiniu poreikiu. Norisi mažiau pertekliaus, mažiau dirbtinumo, daugiau tikrumo.

Tai liečia ir priemones, kurias dedame ant odos. Oda – tai ne bejausmis paviršius. Tai riba ir ryšys su pasauliu. Čia susitinka išorė ir vidus.

Rinktis natūralią kosmetiką – tarsi tęsti tą pačią logiką, kuri kuria gyvybę: pasitikėti tuo, kas dera su kūnu, jį palaiko ir saugo, o ne užgožia ir trikdo. Tai mažas, bet tikras rūpesčio sau gestas.

Motinos diena gali būti ne tik proga pasveikinti mamą. Tai ir priminimas: būti gyva, kintančia, su gamta susijusia būtybe. Kūną matyti ne kaip priešą, kurį reikia taisyti, o kaip sąjungininką, kurį verta girdėti.

Tad šią dieną norisi palinkėti paprasto dalyko: daugiau švelnumo sau. Daugiau pasitikėjimo savo kūnu. Daugiau artumo tam, kas natūralu.

Nes iš to ir gimsta tikras grožis – ne dirbtinai sukurtas, o natūraliai išaugęs.

Su Motinos diena!

P.S. Pamažu, neskubant, gimė nauja erdvė, kurioje galite rasti tai, kas kuriama remiantis tuo pačiu jautriu požiūriu į kūną, natūralumą ir paprastumą. Jau veikia Laimės Kiškūnės tinklapis ir el. parduotuvė.

Joje – tai, kas artima odai ir pojūčiams: kremai, hidrolatai, kolekciniai eteriniai aliejai. Artėjant Motinos dienai, atsirado ir keli rinkiniai – su rožių ir levandų hidrolatais ir mėgstamais veido kremais, kurie rūpinasi – mamų, močiučių, sesių grožiu ir gera savijauta. Labiau skirti ne nustebinti, o pradžiuginti.

Jei norisi visa tai patirti gyvai, visada galite užsukti į studiją Vilniuje, Lydos g. 4-57, II – V nuo 14:00 iki 19:00. Ten kvapai ir grožio priemonės atsiskleidžia kitaip – lėčiau, intymiau.

Kitos kvapnios naujienos jau netrukus.

Iki susiuostymo

Jūsų laimė